dziaugiuos, kad siemet pavyko isvengt kaledinio pamisimo, prasidejusio jau iskart po hellowyn’o… Visi lyg susitare pradejo dovanu pirkima, atviruku rasyma…siemet pirmaji sveikinima su kaledom ir naujaisiais gavau dar besibaigiant lapkriciui, kuomet as tiesiog nei kalbejau, nei galvojau apie sventes. Issikreipe zmoniu poziuris i pacias kaledas..atrodo, kad svarbiausia, prisikimst pilvus ir nupirkt koki nors menknieki, kurio net sau nedovanotum.
O ir aplink sventine dvasia kuria ne zmoniu sirdziu gerumas ir sviesa, bet parduotuviu vitrinu blizgesys..
Praeiviai skuba, lekia, suka galvas ka apsirengt per kaledini vakareli ir jeigu kam nors pabandau pasakyt, kad o gal ne dovanos svarbiausia, ne drabuziu puosnumas, bet tai, kad visi – artimi ir brangus – galetu susirinkt, pabut drauge, lieku nesuprasta. “Ka kaledos be dovanu?” ,- girdejau nuostabos kupina klausima….
Jei per sias sventes nors viena zmogu galesiu padaryt laimingesniu, tai man bus mano kaledinis stebuklas…
Grazaus laukimo….
